OCTOBER 3-31, the exhibition of paintings by Birutė Nomeda Stankūnienė will be held at the A. Mickevičius Library in Vilnius
DOES THE LINE BECOME A STROKE?
ABOUT THE EXHIBITION
I want to paint – Birutė Nomeda Stankūnienė said one day. This it was a dozen years ago, after graduating from the design studies of the Academy of Fine Arts in 2009 and having worked since 1987 in far less artistic workplaces as an engineer-technologist, one day she simply said -enough; and decided that her greatest life goal is painting. With what stubbornness the artist pursued it, is simply surprising and astounding. – while studying at the academy, she attended the painting lectures of G. Kazimierėnas, and in 2017, Birutė completed the course “Painting in contemporary practice” in London, where she was noticed and invited to the residency, and 2019 he completed the “Expanded Field of Drawing” course. Since 2017, the artist has started holding exhibitions in London and Florence galleries.
Painting, experimenting, trying various techniques – this was the path chosen by a professional technology engineer who calculated and drew more than improvised. Birutė has already participated in thirty group and individual exhibitions, was selected for one of the largest and most prestigious online exhibitions
website SAATCHIART, represented ARTVILNIUS’19, ARTVILNIUS’20, ARTVILNIUS’21 Florentine gallery Imaginaria. A very impressive experience of painting. But what fascinates me the most in this story is the artist’s stubbornness, I would call it a programmatic pursuit of a goal.
Birutė Nomeda Stankūnienė is a creator of abstract painting, experimenting with various materials, textures and color combinations. Lovers of traditional, figurative, and naturalistic painting will be forced to strain their eye muscles and turn their heads to see why the abstract expression of visual art is spreading widely, although not always loved, in the field of modern art.
In the exhibition “Does a line turn into a stroke?” the exhibited works were created through these arts and mainly in the barn of the Kazimierava mansion, which became a creative refuge for the artist and a way to cope with reality. And standing here, in the disharmony of the drafts and the sounds of the creaking gate, I asked the artist what her motive was, what her goal was to acquire a fragment of the crumbling past. And Birutė answered that: I want to turn my barn into a weapon against futility… So the painterly improvisations of the artist are an escape from everyday endless household worries, a desire to stop the “squirrel spinning in circles” effect, to become a painter who forgets futile affairs, household worries, busy years and simply paper or to draw a line or stroke on the surface of another material with a brush, turning them into a shield of one’s individuality.
The artist is adventurous and constantly observes both Lithuanian painting exhibitions and delves into abstract art, art history, travels to international contemporary art fairs and forums. It is particularly close to the abstract expression of Informel (Informal) or gesture (action), its spontaneity, improvisational method, variety of styles and effects of the impasto technique. The surrealist doctrine of automatism, which was simply adored by the abstractionists of gesture (action), means the same thing to Birute – a pure breakthrough of the subconscious without brakes or conscious control. Although automatism is a term borrowed from the dictionary of psychology, it probably best reflects the artists’ aspirations to spill out uncontrollably on the surface of paper or canvas. Starting with a line, from the touch of a brush, the artist bursts out with unrestrained force, as if breathing or walking in a dream. Devoted as if obsessed with the strokes of color on the surface of the tracing paper, she freely improvises without a preplan, enjoying what bursts from her soul, what guides the brush in her hand. No figurative elements, only the harmony of colors and lines, which can be freely associated with the natural scenes seen here, in the surroundings of Kazimierau, or in the concrete gray of the city, with the sounds heard or the text read… Everything is possible, everything is up to the will of the viewer, to improvise together with the artist and be the creators of their own History or even say: I can do that too, or just enjoy the stroke turning into a line…
Art researcher
Jolita Mieželaitiene
SPALIO 3-31 dienomis A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje vyksta Birutės Nomedos Stankūnienės tapybos paroda
AR LINIJA VIRSTA POTĖPIU?
APIE PARODĄ
Aš noriu tapyti -vieną dieną pasakė Birutė Nomeda Stankūnienė. Tai
buvo prieš keliolika metų, baigusi 2009-ais Dailės akademijos dizaino studijas ir dirbusi nuo 1987-ųjų toli gražu ne tokios jau meninės pakraipos darbovietėse kaip inžinierė technologė, vieną dieną ji tiesiog pasakė -gana; ir nutarė,kad didžiausias jos gyvenimo tikslas – tapymas. Su kokiu užsispyrimu menininkė to siekė, tiesiog stebina, ką ten stebina, tiesiog pribloškia.– dar akademijoje studijų metu lankė G.Kazimierėno tapybos paskaitas, o 2017-ais metais Birutė baigė kursus ‘Painting in contemporary practise” Londone, čia ji buvo pastebėta ir pakviesta į rezidenciją, o 2019-ais baigė kursus “Expended Field of Drawing”. Nuo 2017-ųjų metų menininkė ėmė rengti parodas Londono,Florencijos galerijose.
Tapyti, eksperimentuoti,išbandyti įvairiausias technikas – tokį kelią pasirinko profesionali technologijų inžinierė ,daugiau skaičiavusi ir braižiusi, nei improvizavusi. Birutė jau yra dalyvavusi per trisdešimt grupinių ir individualių parodų, buvo atrinkta į vienos didžiausių ir prestižiškiausių internetinės
svetainės SAATCHIART gretas, atstovavo ARTVILNIUS’19, ARTVILNIUS’20, ARTVILNIUS’21 Florencijos galeriją Imaginaria.Visai įspūdinga tapybinės veiklos patirtis. Bet labiausiai šioje istorijoje mane žavi menininkės užsispyrimas, pavadinčiau programiškas tikslo siekimas.
Birutė Nomeda Stankūnienė – abstrakčios tapybos kūrėja, eksperimentuojanti su įvairiausiomis, medžiagomis,tekstūromis ir spalvos deriniais. Tradicinės, figūratyvinės,natūrinės tapybos mylėtojai bus priversti įtempti akių raumenis ir pasukti galvą, kodėl šiuolaikinio zmeno lauke tai plačiai, nors ir ne visada mylima, skleidžiasi abstrakti vizualaus meno raiška.
Parodoje “Ar linija virsta potėpiu”? eksponuojami darbai sukurti per šiuos menus ir daugiausia Kazimieravo dvaro svirne, kuris tapo menininkei kūrybiniu prieglobsčiu ir būdu susidoroti su realybe. O realybė Dažnokai visai nerami ir stovėdama čia, skersvėjų košiamoje ir girgždančių vartų garsų disharmonijoje, klausiau menininkės, koks jos motyvas, koks tikslas įsigyti griūvančios praeities fragmentą. O Birutė į tai atsakė: noriu paversti savo svirną ginklu nuo beprasmybės…Tad tapybinės menininkės improvizacijos – pabėgimas iš kasdienių nesibaigiančių buitinių rūpesčių noras sustabdyti “voverės ratu sukimosi” efektą, tapti tapytoja, kuri pamiršta bergždžius reikalus,buities rūpesčius,užkrautus metus ir paprasčiausiai popieriaus ar kitos medžiagos paviršiuje teptuku braukti liniją ar potėpį, paversti juos savosios individualybės skydu.
Menininkė yra žingeidi ir nuolat stebi tiek lietuvių tapybos parodas, tiek pasigilina į abstraktaus
meno istoriją, keliauja į tarptautines šiuolaikinės dailės muges ir forumus. Jai ypač artima Informel ( Informalusis) ar gesto ( veiksmo) abstrakti raiška, jos spontaniškumas, improvizcinis metodas, stilių įvairovė ir impasto technikos efektai.Siurrealistinė automatizmo doktrina, kurią tiesiog dievino gesto(veiksmo) abstrakcionistai, Birutei reiškia tą patį – gryną pasąmonės proveržį be stabdžių ar sąmoningos kontrolės. Nors automatizmas – terminas pasiskolintas iš psichologijos žodyno, ko gero jis geriausiai atspindi menininkų siekius nekontroliuojamai išsilieti popieriaus ar drobės paviršiuje. Pradėdama nuo linijos, nuo teptuko prisilietimo menininkė pratrūksta nevaržoma jėga, tarsi kvėpuotų ar vaikščiotų sapnuodama. Atsiduodama tarsi apsėstoji talžo popieriaus paviršių spalvų potėpiais, ji laisvai improvizuoja be išankstinio plano, mėgaudamąsi tuo, kas veržiasi iš jos sielos, kas vedžioja ranką laikančią teptuką. Jokio figūratyvo tik spalvų ir linijų dermės, kurios laisvai gali asocijuotis su gamtos vaizdais pamatytais čia, Kazimieravo apylinkėse ,ar miesto betono pilkumoje, nugirstais garsais ar perskaitytu tekstu… Viskas gali būti, viskas žiūrovo valioje, improvizuoti kartu su menininke ir būti savosios Istorijos kūrėjais ar net pasakyti: ir aš taip galiu, arba tiesiog mėgautis linija virstančia potėpiu…
Dailėtyrininkė
Jolita Mieželaitienė
