SPALIO 3-31 dienomis  A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje  vyksta Birutės Nomedos Stankūnienės tapybos paroda

AR LINIJA VIRSTA POTĖPIU?

APIE PARODĄ

Aš noriu tapyti -vieną dieną pasakė Birutė Nomeda Stankūnienė. Tai

buvo prieš keliolika metų, baigusi 2009-ais Dailės akademijos dizaino studijas ir dirbusi nuo 1987-ųjų toli gražu ne tokios jau meninės pakraipos darbovietėse kaip inžinierė technologė, vieną dieną ji tiesiog pasakė -gana; ir nutarė,kad didžiausias jos gyvenimo tikslas – tapymas. Su kokiu užsispyrimu menininkė to siekė, tiesiog stebina, ką ten stebina, tiesiog pribloškia.– dar akademijoje studijų metu lankė G.Kazimierėno tapybos paskaitas, o 2017-ais metais Birutė baigė kursus ‘Painting in contemporary practise” Londone, čia ji buvo pastebėta ir pakviesta į rezidenciją, o 2019-ais baigė kursus “Expended Field of Drawing”. Nuo 2017-ųjų metų menininkė ėmė rengti parodas Londono,Florencijos galerijose.

Tapyti, eksperimentuoti,išbandyti įvairiausias technikas – tokį kelią pasirinko profesionali technologijų inžinierė ,daugiau skaičiavusi ir braižiusi, nei improvizavusi. Birutė jau yra dalyvavusi per trisdešimt grupinių ir individualių parodų, buvo atrinkta į vienos didžiausių ir prestižiškiausių internetinėssvetainės SAATCHIART gretas, atstovavo ARTVILNIUS’19, ARTVILNIUS’20, ARTVILNIUS’21 Florencijos galeriją Imaginaria.Visai įspūdinga tapybinės veiklos patirtis. Bet labiausiai šioje istorijoje mane žavi menininkės užsispyrimas, pavadinčiau programiškas tikslo siekimas.

Birutė Nomeda Stankūnienė – abstrakčios tapybos kūrėja, eksperimentuojanti su įvairiausiomis, medžiagomis,tekstūromis ir spalvos deriniais. Tradicinės, figūratyvinės,natūrinės tapybos mylėtojai bus priversti įtempti akių raumenis ir pasukti galvą, kodėl šiuolaikinio zmeno lauke tai plačiai, nors ir ne visada mylima, skleidžiasi abstrakti vizualaus meno raiška.

Parodoje “Ar linija virsta potėpiu”? eksponuojami darbai sukurti per šiuos menus ir daugiausia Kazimieravo dvaro svirne, kuris tapo menininkei kūrybiniu prieglobsčiu ir būdu susidoroti su realybe. O realybė Dažnokai visai nerami ir stovėdama čia, skersvėjų košiamoje ir girgždančių vartų garsų disharmonijoje, klausiau menininkės, koks jos motyvas, koks tikslas įsigyti griūvančios praeities fragmentą. O Birutė į tai atsakė: noriu paversti savo svirną ginklu nuo beprasmybės…Tad tapybinės menininkės improvizacijos – pabėgimas iš kasdienių nesibaigiančių buitinių rūpesčių noras sustabdyti “voverės ratu sukimosi” efektą, tapti tapytoja, kuri pamiršta bergždžius reikalus,buities rūpesčius,užkrautus metus ir paprasčiausiai popieriaus ar kitos medžiagos paviršiuje teptuku braukti liniją ar potėpį, paversti juos savosios individualybės skydu.

Menininkė yra žingeidi ir nuolat stebi tiek lietuvių tapybos parodas, tiek pasigilina į abstraktausmeno istoriją, keliauja į tarptautines šiuolaikinės dailės muges ir forumus. Jai ypač artima Informel ( Informalusis) ar gesto ( veiksmo) abstrakti raiška, jos spontaniškumas, improvizcinis metodas, stilių įvairovė ir impasto technikos efektai.Siurrealistinė automatizmo doktrina, kurią tiesiog dievino gesto(veiksmo) abstrakcionistai, Birutei reiškia tą patį – gryną pasąmonės proveržį be stabdžių ar sąmoningos kontrolės. Nors automatizmas – terminas pasiskolintas iš psichologijos žodyno, ko gero jis geriausiai atspindi menininkų siekius nekontroliuojamai išsilieti popieriaus ar drobės paviršiuje. Pradėdama nuo linijos, nuo teptuko prisilietimo menininkė pratrūksta nevaržoma jėga, tarsi kvėpuotų ar vaikščiotų sapnuodama. Atsiduodama tarsi apsėstoji talžo popieriaus paviršių spalvų potėpiais, ji laisvai improvizuoja be išankstinio plano, mėgaudamąsi tuo, kas veržiasi iš jos sielos, kas vedžioja ranką laikančią teptuką. Jokio figūratyvo tik spalvų ir linijų dermės, kurios laisvai gali asocijuotis su gamtos vaizdais pamatytais čia, Kazimieravo apylinkėse ,ar miesto betono pilkumoje, nugirstais garsais ar perskaitytu tekstu… Viskas gali būti, viskas žiūrovo valioje, improvizuoti kartu su menininke ir būti savosios Istorijos kūrėjais ar net pasakyti: ir aš taip galiu, arba tiesiog mėgautis linija virstančia potėpiu…

Dailėtyrininkė

Jolita Mieželaitienė