Moteriškumo metafizika.
Ar moterystė – tai iššūkis?
Kuriančios moters vaidmuo šiandien svarstomas, analizuojamas, lyginamas… Moterų kūrėjų vardai ir jų kūriniai traukiami iš istorinio šešėlio.
Pasinaudosiu posakiu – “ant bangos”. O tai reikštų vieną – tema įdomi kultūros specialistams ir smalsaujantiems žiūrovams. Netiesiogiai ir antrą – madinga, apibrėžimas gana trivialus,dailėtyrininkai vengia tyrinėti šį sociokultūrinį reiškinį ir gretinti jį su kitais procesais vykstančiais meno arenoje. Vertinu ir dar kitą, kategorišką požiūrį, kad skirstyti menininkus pagal lyčių požymius yra tiesiog neprofesionalu ir konjunktūriška.Bet negaliu nesutikti su įžvalgomis,kad moterų vaidmuo mene buvo ir dirbtinai menkinamas dėl socialinės-politinės aplinkos suformuoto požiūrio, kurį kaip mūro sieną visai neseniai pradėta griauti. Už jos ėmė atsiverti moteriškos kūrybos pasaulis. Kuo gi jis kitoks ir ypatingas?
Birutės Nomedos Stankūnienės kūryboje moterystės tema sukibirkščiuodavo kitų, dažniausiai gamtinių abstrakčių impresijų fone,bet išsamiai nebuvo reprezentuota. Menininkė lyg rudenio dangaus debesys kaupėsi, kad pagaliau prapliūptų visu smarkumu ir temą išplėtotų iki pabaigos.Visame feministiniame kontekste tai tikrai ne karingoji, protestuojanti,šokiruojanti kūrėja, vyriškasis dominavimas mene jai nerūpi.Birutės moteriškumo analizė tapyboje visiškas kontrastas Niujorke 1985 metais susikūrusiam menininkių judėjimui Guerrilla Girls ar lietuviškųjų “Cooltūrisčių” kūrybinei praktikai. Stankūnienės Womenhood/(Essere Dona((Būti moterimi)Moterystei kur kas artimesnė prancūzų rašytojos Simone de Beauvoir lyčių filosofija.Tapytojai svarbūs išgyvenimai būnant “moters kailyje”: jaučiant egzistencinį nerimą, tuštumą, vienatvę. Menininkė darbų cikle “Moterystė” nuosekliai, abstrakčia forma, pasitelkdama spalvą, potėpį ir tai, kas supa kasdienybėje, paprastas buitines medžiagas: gofro kartoną, virtuvės popieriaus rankšluosčius.
Menotyrininkė Jolita Mieželaitienė
