Birželio 3-30 d. Vilniaus meno erdvė „GODÒ galerija“ pristato menininkės Birutės Nomedos Stankūnienės personalinę parodą „Dingę sodai“.
Parodos atidarymas: birželio 3 d. (šeštadienį), 16 val.
Paroda „Dingę sodai“, arba besivejanti vaikystė, pasakoja apie autorės „dingusį vaikystės sodą“. Jis buvo Antakalnyje, kur šiuo metu yra Vilniaus universiteto pastatai. Kelias į sodą prasidėdavo nuo paskutinės troleibusų stotelės ir tęsdavosi Žirgo gatvėje. Ten viskas buvo kitaip: seneliai ir jų draugai kalbėdavo ispaniškai, gerdavo matę, kepdavo „asadą“ (steiką), aplinka kvepėdavo kava, neskubėjimu ir bandymais bent prisiminimais ar buvimu su likimo draugais susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę ir laisvę Argentinoje, kurioje jie gyveno išeivijoje. Menininkė pasakoja, kad tie kvapai ir būsenos ją persekioja visą gyvenimą. Tačiau sugrįžti ir atrasti buvusią sodo vietą ji išdrįso tik po daugiau nei penkiasdešimties metų.
Kalbėdama apie savo vaikystės prisiminimus autorė taip pat paliečia mažai literatūroje aprašomą istorinį tarpsnį, kuomet dalis Lietuvos išeivijos, gyvenusios Lotynų Amerikos šalyse, šeštajame dešimtmetyje sugrįžo į jau sovietų okupuotą Lietuvą, ir vos išlipus iš laivų Odesoje suprato, kad žadėta realybė buvo sumeluota, todėl turėjo adaptuotis naujojoje realybėje. Tarpsnį, kuomet griuvo šių žmonių svajonės ar net vertybiniai pamatai.
„Šia paroda siekiu artimiau, per asmeninę prizmę supažindinti visuomenę su mažai nagrinėjama tema apie sugrįžusios išeivijos traumas, patirtas dėl klaidingos sovietinės propagandos ir dezinformacijos, dramatišką adaptaciją ir gelbėjimosi nuo sovietinės realybės ritualus. Man pačiai šie „sodai“ buvo pamokos kritiškai vertinti supančią aplinką , su matės kvapu įsigėrė ir prarastos, bet galimos laisvės pojūtis bei tai, kas yra saugi vaikystė ir gyvenimo džiugesys“, – pasakoja Birutė Nomeda Stankūnienė.
Atskleisti šios temos subtilumą ir daugiasluoksniškumą autorė naudoja abstrakčią tapybą, koliažą. Siekdama prabėžti kultūrinius skirtumus tarp šeštojo dešimtmečio sovietų Lietuvos bei argentinietiško gyvenimo būdo, kuriuo gyveno jai artimi žmonės, autorė parodai sukūrė vizualaus meno kūrinius, integruodama bei interpretuodama buities objektus, tekstilės gaminių raštus, spalvas, kurie atkeliavo iš Argentinos ir išliko iki šių dienų.
„Šią parodą skiriu žmonėms, kurie prarado savuosius „sodus“, bet sukūrė užuominą apie laisvę man, – pirmiausia savo seneliams Antaninai ir Vladui bei kitiems bendro likimo žmonėms“, – sako Birutė Nomeda Stankūnienė.
