- Paroda vyks: 3-30 birželio, 2021
- DEAD SOCIAL/ Mirtis socialiniuose tinkluose
Kuratorė Monika Barbara Srodon, Organizatorė; Birutė Nomeda Stankūnienė ir Všį Menų dirbtuvės.
BOLIM JEON (Pietų Korėja)
P MULLIGAN (Jungtinė Karalystė)
BIRUTĖ NOMEDA-STANKŪNIENĖ (Lietuva)
ANNA SALMANE (Latvija)
MONIKA BARBARA SRODON (Lenkija)
RUTH WATERS (Jungtinė Karalystė)
(Scroll down for English)
Birželio 3 d. „GODÒ galerija“ pristato tarptautinę grupinę tarpdisciplininio meno parodą „DEAD SOCIAL“, kurioje šešios meno kūrėjos, naudodamos tradicines ir šiuolaikines priemones, kritiškai apmąsto mirties temą socialinės medijos kontekste. Paroda lankytojams atveriama nuo 16 val., atidarymo dieną juos pasitiks parodos organizatoriai, kurie pristatys autorius ir parodos idėją.
Paroda nagrinėja skaitmeniniame amžiuje iškilusius klausimus: ar interneto technologijos garantuoja asmens nemirtingumą per įrašų publikavimą internete? Ar mes pasiduodame savigailai ir stipriname savo įvaizdį, kai miršta mūsų mylimi žmonės ir gedime jų viešai? Ar tai, kas yra intymu ir privatu, laikoma vertinga, jei negalime to parodyti?
Mūsų suvokimas apie identitetą ir subjektyvumą pasikeitė. Socialinė medija siūlo tokį viešumą, koks anksčiau buvo prieinamas tik žinomiems žmonėms. Dabar kiekvienas gali jaustis kaip garsenybė ir viskuo, kas turi prasmę, turi būti dalinamasi. Skaitmeniniame amžiuje žmogaus gyvenimas susiaurėja iki duomenų, taigi, jei kažkas nėra dokumentuota, vadinasi, tai niekada neįvyko. Iš mūsų tikimasi transliuoti intymumą, o reikšmingi ir svarbūs dalykai, tokie kaip mirtis, paverčiami grafiniais vaizdais ir subanalinami.
Nepaisant daugiakrypčio požiūrio į temą, visos šios menininkės diskutuoja apie tokius svarbius dalykus kaip buvimas internete, apsimetinėjimas, gedėjimas internete, amžinybės ir nemirtingumo baimė, šventa vs. profaniška, atavistiniai poreikiai ar socialinės medijos vaidmuo politikoje. Autorės šias temas nagrinėja ir iš šono žvelgdamos į save, ir pasitelkdamos humoro jausmą.
Žmonės karštligiškai kuria ir dalinasi vaizdais socialinėje medijoje. Tas pats pasakytina ir apie žmonių, kurie mirė, nuotraukas. Mirusiųjų vaizdai lieka cirkuliuoti socialinėje medijoje, susilieję su kita informacija, ir transformuoja mirusiųjų gyvenimus į vaizdinius duomenis. Bolim Jeon savo kūrinyje „Pomirtinis gyvenimas: socialinė medija“ / After Life: Social Media (2020) paliečia Budistų mitą – pagal jį, žmonės, kurie miršta nepasiekę nušvitimo, įstringa amžiname gimimo, mirties ir atgimimo cikle. Jie lieka Jungyu būsenoje (49 dienų periodas po mirties prieš naują gimimą). Jei sąlygos atgimti nėra palankios, mirusiųjų sielos septynias dienas kenčia pakartotinį gimimą ir mirtį, ir šis 7 dienų periodas kartojasi 7 kartus, kol pasiekiami 7 tarpiniai periodai (49 dienos). Jeon darbas susideda iš 49 muilo kaladėlių, kurios simbolizuoja 49 dienų periodą, o ant jų įspausti 7 pragaro karalių, kurie teisia sielas po mirties, vaizdai. Autorei „mirties cirkuliacija“ socialinėje medijoje yra kaip Jungyu būsena – velionių vaizdai šmėžuoja tarp įprastų vaizdų ir yra kruopščiai nagrinėjami, tačiau tuo pat metu tai yra perėjimo į naują egzistavimo būdą laikotarpis. Jeon savo instaliacijai renkasi muilą dėl šios medžiagos savybių, kurios žymi gimimo, mirties ir atgimimo ciklą, kai tuo tarpu video projekcija ant muilo perkelia raktinius žodžius, susijusius su mirtimi ir dažnai šmėžuojančius socialinėje medijoje, ir Budizmo mirties simbolį (ratą), transformuotą į kitus vaizdus.
Menininkės P Mulligan požiūris į parodos temą visiškai kitoks. Sužavėta XVII a. leidinių iliustracijų ji nagrinėja tradicinės spaudos metodus ir spaudinių istoriją. Remiantis britų istoriniais įrašais, kiekviena karta perrašo Anglijos pilietinio karo (1641-1651) istoriją. Tačiau ši karta ją ištraukia iš knygų ir perkelia į realų gyvenimą; naujas Anglijos pilietinis karas vyksta ne pamfletuose, o socialinėje medijoje. Jos kūriniuose „Pulk jį, Pudeli, Kąsk jam, Peperi“ arba „Šuo, šuo, mažasis Karalius“ / ‘To Him Pudel, Bite Him Peper’ or ‘Dog, Dog, Tiny King’ (2019-2020) vaizdai perkuria pradinius Anglijos pilietinio karo pamfletų archetipus: gyvūnai atspindi ir šių laikų gyvuliškumą, vis dar primindami apie atavistinius poreikius. Naudojami vaizdai atskleidžia užgniaužtų atavistinių poreikių poveikį, kai paskutinis noras prieš mirtį oportunistiškai skinasi naują, dar nesureguliuotą, necenzūruotą kelią į aplinką per skaitmenines priemones. Tai žiaurus, destruktyvus, sadistinis, infantilus, anarchistinis noras, siekiantis skaldyti ir sunaikinti.
Birutė Nomeda-Stankūnienė savo darbuose analizuoja gedėjimo procesą, kuris gali paveikti mūsų elgseną socialinėje medijoje. Autorės abstraktūs darbai atskleidžia su gedulu susijusius jausmus, tokius kaip kančia, liūdesys ir pyktis. Ji naudoja popierines servetėles, kurios dažnai naudojamos mums verkiant, ir atsargiai renkasi spalvas bei potėpius atspindėti psichologinę traumą, trapumą, jautrumą ir melancholiją, kurią patiriame gedėdami: „Tweets and Retweets” 1, 2, 3 (2019). Mėlynas ir juodas rašalas, naudojamas kūrinyje „Mirusių žmonių Facebook paskyros“ / ‘Profiles of Dead People on Facebook’ (2019), priverčia susimąstyti apie vaiduokliškas figūras, ašaras ir užuojautą. Stankūnienės požiūriu, socialinė medija sukuria papildomą apsauginį sluoksnį, saugantį mus nuo išorinio pasaulio ir leidžiantį mums paslėpti savo širdgėlą, kol būsime pasiruošę priimti realybę. Todėl kai žiūrime į „Gedulas po priedanga“ / ‘Mourning Under the Cover’ (2019), galime įsivaizduoti antklodę ar monitorių ir kažką už jo pasislėpusį bei paskendusį savo sielvarte.
Į mirties socialinėje medijoje temą įbėrus žiupsnį druskos, šmėkšteli ir cinizmo gaidos. Anna Salmane kūrinys „Pomirtinis“ / ‘Postshumous’ (2019-2020) apima seriją 12-os Facebook įrašų, kurie yra tarsi instrukcijos autorės partneriui po jos mirties. Šis darbas kiek humoristiškai kelia klausimus apie socialinių medijų paskyrų privatumą ir neapibrėžtumą, kaip reikėtų elgtis su šiomis paskyromis, kai jų savininkai miršta. Tuo tarpu „Imk šitą“ / ‘Take This’ (2020) yra serija 6 asmenukių, redaguotų su pasendinimo programėlėmis ir atspausdintų ant akmeninės keraminės plokštės. Autorė nusprendė nepalikti neabejotinai patvariausio savo portreto atsitiktinumui ir padaryti tobulą fotografiją prieš savo mirtį.
Skelbdami įrašus socialinėje medijoje, kurioje dažnai užsidedame kaukes ir demonstruojame nerealistišką savo vaizdą, mes galime įsitraukti į narcisistinę elgseną. Taip gali nutikti ir minint kažkieno mirtį. Ši duoklė mirusiajam socialinėje medijoje atskleidžia ir mūsų liūdesį, ir kartu poreikį sustiprinti savo pačių įvaizdį. Monika Barbara Srodon savo darbuose „Emocinės paramos konfeti mano Davidui Bowie“ / ‘Emotional Support Confetti for My David Bowie’ (2020), „Sielvarto sluoksniai“ / ‘Layers of Grief’ (2019) apima meninius komentarus apie gedėjimą internete ir duoklės kultūrą, pastebimą socialinėje medijoje. Tuo tarpu kūrinyje „Tie, kurie eina paviršiumi, daro tai rizikuodami (Oscar Wilde)“ / ‘Those who go beneath the surface do so at their peril’ (Oscar Wilde) (2019) autorė sujungia dvi savo pačios mirties atspindžio fotografijas, šiais savo abstrakčiais meno kūriniais sukurdama abejonę, kur krypsta mūsų dėmesys, darant asmenukes. Srodon koliažai susideda iš rastų objektų, tokių kaip mobiliojo telefono ekranai ir negatyvai, reprezentuojantys naktį, tamsą ir mirtį. Ji taip pat naudoja savo mirusios katės Mishka vaizdą ir kuria intymius iškarpų albumų puslapius, parodydama, kaip pasikeitė tradiciniai įamžinimo būdai: „Prisiminimų skiautinys“ / ‘Patchwork of Memories’ (2020), „Mūza“ / ‘Muse’ (2020). Savo skulptūrinėje instaliacijoje „Neoliberali žaidimų aikštelė: Beždžionių karstyklė / Korikas“ / ‘Neoliberal Playground: Monkeybars / Hangman’ (2021) autorė atspindi neoliberalią socialinės medijos pusę ir jos įtaką mūsų psichinei sveikatai bei žemam pasitikėjimui savimi, kuris kartais veda į savižudybę. Kūrinys siekia pajuokti mūsų konkurencingą elgeseną internete – menininkė imituoja sėkmės ištroškusių influencerių pozas ir žodžio „ikona“ formas.
Kai naudojamės internetu, mes paliekame pėdsakus, kurie nedingsta ir po to, kai mirštame. Ruth Waters video kūrinys „Redsky66“ (2017) užsimena apie kylančius neapibrėžtumus mūsų skaitmeniniame amžiuje ir pasakoja istoriją apie neramų vidutinio amžiaus vyrą, kuris turi Apeirofobiją (baimę amžinybei). Filmas sujungia rastą filmuotą medžiagą su „Skype“ įrašu ir pateikia pusiau fikcinį interviu su Redsky66, kuriame autorė vaidina „menininko“ personažą. Interviu prasideda ištrauka iš filmo „Bill and Ted’s Bogus Journey” (1991), kur į kosmosą įtraukiama pora jaunuolių, ir tai yra momentas, kai Redsky66 apima visą gyvenimą trunkanti baimė. Interviu tęsiantis, mes matome, kaip ši baimė auga ir iš liguisto susižavėjimo virsta sekinančia fobija. Šis lūžis įvyksta, kai Redsky66 atsiduria Twitter‘io audros epicentre. Savo darbe Waters atsargiai atskleidžia, kaip mūsų buvimas internete gali greitai tapti amžinu įrašu apie didžiąsias gyvenimo klaidas. Kūrinys remiasi autorės asmenine ekstremalios fobijos patirtimi ir nagrinėja, kaip tokie nerimo sutrikimai sustiprėja skaitmeniniame amžiuje.
APIE AUTORES:
BOLIM JEON (KR) – korėjiečių tarpdisciplinio vizualiojo meno kūrėja, gyvenanti Londone. Ji yra įgijusi Medijų ir kino bakalaurą bei Verslo administravimo bakalaurą Ewha Womens universitete Seule, Pietų Korėjoje. Šiuo metu autorė siekia Informacinės patirties dizaino magistro laipsnio Karališkajame menų koledže (Royal College of Art) Londone, Jungtinėje Karalystėje. Nepaisant to, kad Jeon nėra įgijusi meno ir dizaino specializacijos, ji pasižymi smalsumu ir meno supratimu. Autorę dažnai įkvepia jos pačios istorijos, o vaizduodama šiuolaikinę visuomenę ji dažnai pasitelkia eksperimentinį požiūrį. Jeon naudoja įvairias raiškos formas, įskaitant piešimą, instaliacijas ir vaizdo įrašus, kad surastų geriausią būdą perteikti savo koncepcijas. Pagrindiniai jos domėjimosi laukai yra pasikartojantys žmogaus elgesio įpročiai ir subjektyvumas. Jeon dažnai diskutuoja tokiomis temomis kaip ritualai, žmogaus žvilgsnis, santykiai ir tabu, ir į savo kūrybą atsineša unikalių konceptualių objektų iš visiškai skirtingų disciplinų.
Jeon kūriniai yra rodyti tarptautinėse parodose, įskaitant Time Capsule: Material Cultures Immaterial Identities Karališkajame menų koledže Londone ir Spot Color Show studijoje JAJU Seule.
www.bolimjeon.com
BIRUTĖ NOMEDA-STANKŪNIENĖ (LT) – tapytoja, gyvenanti ir dirbanti Vilniuje, Lietuvoje. Jos kelias iki meno pasaulio buvo pilnas netikėtų atradimų ir iššūkių. 1987 m. baigusi studijas Kauno technologijų universitete, ji dirbo kaip inžinierė ir administratorė ir beveik po dviejų dešimtmečių, 2003 m., atsidavė savo gyvenimo aistrai ir tapo profesionalia menininke. 2009 m. baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje ir tuomet visiškai pasinėrė į kūrybinį darbą. 2017 m. ji lankė šiuolaikinės tapybos kursus Slade vasaros mokykloje (Slade Summer School) Londone ir po metų jai buvo suteikta rezidencija. Nomeda-Stankūnienė naudoja tradicines priemones bei gryną ir intensyvią spalvų paletę savo abstraktaus ekspresionizmo darbuose. Ji domisi žmogaus būties trapumo ir reliatyvumo temomis.
Nomeda-Stankūnienė yra surengusi tris solo parodas Jungtinėje Karalystėje, kur jos darbai buvo pastebėti bei anonsuoti regioninės ir tarptautinės žiniasklaidos, įskaitant BBC Radio Solent ir CNC News/Xinhua (Kinijos nacionalinės naujienų agentūros). Remiantis autorės paveikslais, 2011 m. buvo išleista knyga Seven Feelings According to the Book of Job, autorė buvo pristatyta IUOMA leidiniuose Slow Art Day ir Hieronymus Bosch Plaza.
www.birutenomeda.com
P MULLIGAN (JK) yra lektorė ir praktikuojanti vizualiųjų menų kūrėja, gyvenanti ir dirbanti Londone. Mulligan savo kūryboje naudoja tapybą, grafinius spaudinius ir rašymą bei nagrinėja, kokį santykį spaudiniai ir skaitmeninė fotografija turi su tapyba ir politinėmis, istorinėmis bei psichoanalitinėmis struktūromis, atskleistomis per naujai apibrėžtas tapybos galimybes. Mulligan ypač gilinasi į šiuolaikines politines kultūras ir jų įsikūnijimą į skaitmeną, analizuodama senesnę istoriją ji ieško gilesnių atavistinės pasąmonės gijų. Įgijusi Londono Goldsmiths universiteto dailės bakalaurą ir Edinburgo universiteto meno magistrantūrą (specializacija – meno istorija ir antropologija) Mulligan neseniai baigė antrosios pakopos studijas Turps meno mokykloje Londone, Jungtinėje Karalystėje.
Tarp naujausių autorės projektų – The Visitors Goldsmiths NX projektų erdvėje (2016), Invasion Manual or How To Act In Extreme Situations Or Instances Of War galerijoje „Art Lacuna“ (2016), Rise & Fall galerijoje „Blake Studios“ kartu su Anna Salmane (2018), Return Slade vasaros mokyklos rezidencijoje (2018), Of Possible Configurations galerijoje „A-Side B-Side Gallery“ (2018), Death in the Age of Social Media galerijoje „Deptford Does Art“ (2019) ir Depictions of Living meno paviljone Londone (2020).
www.pmulligan.eu
ANNA SALMANE (LV) yra vizualiojo meno kūrėja, gyvenanti Rygoje, Latvijoje. Jos technikų spektras svyruoja nuo tapybos tušu, molio skulptūrų lipdymo iki garso instaliacijų bei fotografijos. Salmane darbuose nagrinėjami praradimo, pažeidžiamumo ir pavojaus jausmai, dažnai pasitelkiant žaismingą sarkastišką manierą. Salmane kūrybą įkvepia skirtingos temos, o naujausius darbus inspiravo dykumos balerinos Martos Becket gyvenimas ir geologinis „einančių akmenų“ reiškinys; Berthos personažas Charlotte Bronte romane „Jane Eyre“; internetiniai vaizdai apie Ukrainos namus, sunaikintus karo su Rusija metu. Atsižvelgdama į jau esamą medžiagą ir ją perdirbdama pagal savo perspektyvą autorė suteikia galimybę iš naujo įsivaizduoti ribas tarp fakto ir fikcijos.
Salmane yra įgijusi filosofijos magistro laipsnį Latvijos universitete (2007) ir dailės bakalaurą auksakalio specialybėje Londono universitete (2014). Kūrinius ji eksponavo solo ir grupinėse parodose Latvijoje: Nacionaliniame dailės muziejuje, Rašymo ir muzikos muziejuje ir Šiuolaikinio meno centre, taip pat tarptautiniu mastu: „Tartu meno namuose” Estijoje ir „ArtLacuna“ Londone, „Surface Gallery“ Notingame, Jungtinėje Karalystėje ir kt. 2017 m. Salmane gavo Latvijos šiuolaikinio meno apdovanojimą „Purvīša balva“ už bendrą meno kūrinį „Daina“.
www.salmane.co.uk
MONIKA BARBARA SRODON (PL) – mišrios medijos instaliacijų kūrėja ir kuratorė, gyvenanti Londone, Jungtinėje Karalystėje. 2015 m. ji studijavo Dailės bakalaurą Londono Goldsmiths universitete, o taip pat yra įgijusi Anglų kalbos filologijos magistrą (specializacija – amerikiečių literatūra) Silezijos universitete Lenkijoje.
Srodon darbai yra kruopščiai sukonstruoti ir daugiasluoksniai. Jai patinka savo idėjas išreikšti per spalvingus skulptūrinius darbus, tapybą, koliažus ir performansus, tačiau dažniausiai tai daro pasitelkdama foto objektyvą. Srodon remiasi savo pačios subjektyvia patirtimi kaip nuorodos tašku ir ypač domisi estetika kaip meno ašimi, politika, socialine tvarka. Ji žavisi fotografijos negatyvais – jų vizualine kokybe, prasme ir simbolizmu, ir naudoja juos įvairiais būdais. Tarp Srodon darbų temų – neigiami gentrifikacijos, regeneracijos ir reklamos aspektai, interneto poveikis žmonėms ir sudėtingas socialinės žiniasklaidos santykis su laisvosios rinkos kapitalizmu.
Srodon savo darbus yra eksponavusi įvairiose Londono galerijose. Pastarojo laiko projektai: Invasion Manual or How To Act In Extreme Situations Or Instances Of War galerijoje „Art Lacuna“ (2016), SoLow Show galerijoje „Backroom Gallery“ (2016) ir Death in the Age of Social Media galerijoje „Deptford Does Art“ (2019). 2015 m. ji buvo apdovanota „Space Studios“ absolventų stipendija.
www.monikasrodon.com
RUTH WATERS (JK) dirba su kinu, garsu, animacija, tekstu ir instaliacijomis. Ji analizuoja, kaip vėlyvoji kapitalistinė tinklinė visuomenė veikia mūsų nerimo lygį. Taip pat tyrinėja mūsų psichinės sveikatos santykį su platesnėmis socialinėmis ir politinėmis problemomis, organizuoja interviu, rašo scenarijus, dirba su aktoriais ir kuria video medžiagą. Šie kūriniai – dažnai tamsūs humoristiniai apmąstymai apie tai, ką reikia patirti ir pabandyti įveikti – nerimą. Waters šiuo metu kuria Kingsgeito projektų erdvėje Londone ir jau yra atlikusi rezidenciją „Arcus“ projektinėje erdvėje Japonijoje, kur vykdė 100 dienų tyrimą. Menininkė įgijusi dailės magistro laipsnį Londono universitete.
Paskutinės autorės ekspozicijos: „Push Your Luck“ galerijoje „Island“, Briuselyje (2019); „All About You“ projektų erdvėje „Koppel Project Hive”, Londone (2019); Tarptautinėje Maskvos jaunojo meno bienalėje, Makvoje (2018); „White Shadows“ meno centre „Wumin“ Cheongju, Šiaurės Korėjoje (2018); „Seep“ galerijoje „Peer“, Londone (2017); „Cacotopia” galerijoje „Anna Kultys“, Londone (2017) ir „Solopreneur” projektų erdvėje „Kingsgate Projects“, Londone (2016). Waters buvo apdovanota „Goldsmiths MFA Studio Award 2016“, įskaitant stipendiją ir metų rezidenciją „Acme Studios“. Pirmoji jos personalinė paroda bus atidaroma 2021 m. „Kingsgate Projects“, Londone.
www.ruthwaters.co.uk
