Šiame projekte meninėmis priemonėmis analizuojama mirties-gedėjimo  procesas socialiniuose tinkluose.

Savo darbuose aš gilinuosi į gedėjimą. Kiekvienas žmogus išgyvena praradimą savaip, tai gali būti tiek trumpas, tiek ilgas procesas. kurio metu išgyvename bendrus jausmus, pyktį ir neviltį dėl praradimo. o  gal būt išlaisvėjimą ir kaltės jausmą.

Mano supratimu, didžiausias iššūkis yra priimti šį neįmanomumą  ką nors pakeisti ir naujos realybės su atsivėrusia tuštuma  įprasminimas. Gedėdami mes tampame  labiau pažeidžiami, jautresni, neužtikrinti, arba priešingai -: ciniški, egoistiški, pasinėrę tik į savo pasaulį.  Daugeliu atveju socialiniai tinklai yra tarsi apsauginis apdangalas, pridengiantis mus nuo išorinio pasaulio, bet kartu leidžiantis palaikyti ryšį su juo. Socialiai tinklai leidžia mums pasislėpti apsaugoti savo sutrikusi vidinį pasaulį iki tol, kol būsime pasiruošę priimti  dabartį.

Kartais socialiniai tinklai leidžia išvengti arba imituoti gedėjimą, taip nuslepiant tikruosius savo pojūčius, ir pateikiant kitiems labiau priimtinesnį savo įvaizdį.

Savo kūriniams naudojau labai trapias, „lengvas“ medžiagas: popierines servetėles, (kurias naudojame ašaroms šluostyti),  pastelinėm spalvom rašalą, tušą, , kurios, mano manymu, gali tinkamiau perteikti  gedinčio žmogaus būseną. Darbuose daug pasikartojančių elementų, formų spalvų – tai kaip socialiniuose tinkluose mes dalinamės, mėgstame, atkartojame informaciją.