IŠBLUKĘ ŽENKLAI

Akrilas, drobė, 100x120x2 cm, 2014

APIE KŪRINĮ

MINTYS

Kas ta praeitis ir kaip ji gyvena dabartyje:

  Paveikslo atsiradimą įkvėpė vienos remontuojamos senamiesčio patalpos, kuriose kurį laiką buvo mano darbų galeriją,

 Šis paveikslas atnsinešė daug vardų, ne taip kaip daugelis kitų, kurių vardas gimė lėtai ir neaiškiai.  Aš  jį  taip pat  norėčiau vadinti “Išblukę pėdsakai” „Išblukę atminties ženklai“, „Neatpažįstama praeitis“ ir dar daug kitaip.

Kartais lieka ženklas, vos menamas ženklas apie praeitį apie mūsų būtį, žmogiškąją būtį, nieko iškilaus nieko reikšmingo, tiesiog suodžių sluoksnis ant sienos, nuo kūrenamos krosnies, ar skylė nuo vinies, kur šeimininkas kabindavo kepurę. Tiesiog gali spėlioti, kaip vyko gyvenimas, kaip džiaugtasi ar liūdėta. Nieko aiškaus – tik užuominos. Vaizduotė, eidama šiais pėdsakais, gali nuvesti toli ir arti. Spėlionės apie ženklą nuveda į mūsų pačių vaizduotės kuriamas legendas, istorijas, kurios tampa mūsų realaus gyvenimo dalimi. Šio paveikslą atsiradimą įkvėpė, 18 amžiaus patalpų restauravimo procesas. Ant sienų buvo likę neaiškios paskirties pėdsakai. Vieni teigė, kad čia buvusios polichrominės tapybos, 18 amžiaus buvusio viešbučio puošybos liekanas; kiti teigė, kad kad tai vėliau gyvenusių žmonių įrengtos lentynos ir suodžių suformuotas pėdsakas, nieko solidaus, tiesiog banalu. Tačiau buvo smagu įsivaizduoti, kas vyko šiame kukliame Vilniaus bajorų viešbučio kambarėlyje: gal pavargę svečiai ilsėdavosi, gal puotaudavo ir linksmindavosi, kaip vėliau gyveno ir ką veikė šių patalpų šeimininkai? Tik nusitrynusios sienos laiko savyje šias istorijas. Panašiai ir aš kūriau šį darbą, dėjau dažo sluosnį kaip istorijos dėmę, jį naikinau ir kūriau savosios istorijos pėdsaką drobėje.

Norėčiau kad ši drobė žiūrovą paskatintų prisiminti ir pakeliauti savųjų istorijų ir legendų pėdsakais ar sukurti savo istorijas.